„Kamasutrą“ parašė žmogus, pats niekada neturėjęs lytinių santykių

Kas yra tikroji „Kamasutra“? Tai visai ne erotinės brošiūros, kuriomis ją pavertė Vakarų šalių leidėjai. Tikroji „Kamasutra“ moko, kaip tinkamai patenkinti geismą, kad jis vestų į sąmonės apsivalymą. Tai unikalus kūrinys, nuosekliai išdėstantis socialinius, ekonominius, politinius ir moralinius žmogaus gyvenimo aspektus. Jame net yra skyrius, kaip tinkamai susilaukti vaikų.

„Kamasutros“ autorius buvo išsižadėjęs žmogus

„Kamasutra“ dienos šviesą išvydo prieš 2000 metų Indijoje, šventajame Benareso mieste prie Gango upės. Jos autorius – iškilus Indijos filosofas Mallanaga Vatsyayana – nepaprastai religingas ir išsilavinęs žmogus. „Kamasutroje“ jis sujungė ir susistemino daug informacijos, gautos iš senesnių šaltinių. Europiečiai įpratę šį kūrinį suvokti kaip traktatą apie seksą, tačiau iš tiesų Vatsyayana sukūrė knygą apie visų žmogaus gyvenimo aspektų harmonizavimą.

Išvertus iš sanskrito kalbos, „kama“ reiškia aistrą, o „sutra“ – taisyklę. „Kamasutros“ puslapiuose išsamiai ir spalvingai aprašomos pozicijos, kuriose mylėjosi senovės induistai. Senoji „Kamasutra“ – tai intymus vadovas, perteikiantis piršlybų ir vedybų taisykles bei aptariantis kaip išsaugoti meilę ir įvairovę santuokoje.

Pats „Kamasutros“ autorius buvo išsižadėjęs žmogus (ind. naishthika-brahmachari), niekada neturėjęs santykių su moterimis ir visiškai atsisakęs seksualinio gyvenimo ne tik kūniškame, bet ir kalbos bei proto lygmenyse. Taigi natūraliai kyla klausimas, ką jis galėjo apie tai žinoti ir parašyti?

Šioje vietoje reikėtų atkreipti dėmesį, kad visi vedų raštai (šastros), įskaitant ir sudarytus žmonių, pagrįsti ne asmenine žmogaus patirtimi, bet pasaulio sandaros dėsnių žiniomis, kurios perduodamos per mokinių paveldėjimo grandinę (ind. parapara). Taigi Vatsyayana, būdama išminčiumi ir save realizavusia siela, puikiai suprato visas žmogaus gyvenimo sritis, net ir nedalyvaudamas daugelyje jų.

Tikroji „Kamasutros“ struktūra 

Iš viso „Kamasutrą“ sudaro 7 dalys. Pirmoje dalyje autorius pasakoja viską, kas susiję su jausmingumu – apie seksualumo vietą žmogaus gyvenime, skirtingas bučinių ir lytinių santykių technikas. Antroje perteikiama kasdienybė ir įsimylėjusių sutuoktinių santykių psichologija III a. pr. m. e. gyvavusioje Indijoje.

Nieko nuostabaus, kad pasaulyje didžiausio susidomėjimo susilaukė būtent pirmoji dalis. Savo kraštutine emancipacija ji sukrėtė daugelio griežtai auklėjamų žmonių vaizduotę. Viskas, ką krikščionių bažnyčia šimtmečius draudė, „Kamasutroje“ buvo pateikta visu grožiu.

Patiems indams, auklėtiems pagal visiškai kitokius moralės ir etikos standartus, „Kamasutra“ tapo religinių, moralizuojančių (rytietiškai) ir kasdienių taisyklių rinkiniu. Kaip keistai beskambėtų, svarbiausias šiame veikale būtent religinis komponentas. Vatsyayana knygą parašė ne tam, kad išmokytų savo tautiečius 64 sekso pozicijų, bet kad parodytų kelią, kuriuo jie gali nueiti iki vienybės su Dievu akimirkos.

Induizmo pasekėjams seksas ir bet kokia kita juslinė patirtis – tai galimybė paliesti aukščiausią dieviškojo apsireiškimo tašką. Per ekstazę įsimylėjėliai suvokia visatos harmoniją, akimirkai susilieja su amžinybe ir tampa panašūs į Dievą. Tam ir skirta „Kamasutra“. Vatsyayana šį veikalą kūrė pasiruošusiam skaitytojui, išauklėtam pagal tam tikrą tradiciją induistui.

Likusiose penkiose dalyse Vatsyayana pataria kaip išmintingai pasirinkti nuotakas, kaip elgtis su žmonomis ir vyrais, kad šeimos gyvenimas būtų kupinas harmonijos ir meilės. Moko jaunas moteris ekonomiško namų tvarkymo, kuris būtinas materialinei gerovei pasiekti.

Nemaža knygos dalis skirta psichologijai, ją taikant kasdien. Autorius pasakoja vyrams gudrius būdus kaip palaikyti aistros liepsną šeimose. Pateikia praktinių rekomendacijų, kaip būti maloniam ir patraukliam savo antrajai pusei, kad su ja visada paragautumėte geriausio, ką duoda žemiškoji egzistencija.